Demokratijos keliai ir klystkeliai

Šiek tiek vėluoju į aktualijas, tačiau liečiama problema dar ilgai išliks aktuali. Kai Laisvės TV inicijuoto mitingo metu Algis Ramanauskas išsakė raginimą „paslėpti babos pasą“, kad ji negalėtų balsuoti už populistus, iš tikro Algis prieštaravo LR Konstitucijos 34 straipsniui, kuris skelbia: „Piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. Teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais.“ Kita vertus, sau būdinga stačiokiška maniera A. Ramanauskas iškėlė problemą, kuri akivaizdi kiekvienam mylinčiam Lietuvą: neatsakingi, stokojantys išsilavinimo, nesigaudantys politinėje situacijoje, neatsparūs pigiai propagandai, trinkančiomis pažintinėmis funkcijomis rinkėjai trumpoje nepriklausomybės istorijoje jau keletą kartų išrinko į Seimą populistus, idiotus ir elementarius sukčius, netgi priešiškoms valstybėms dirbančius žmones.

Pabandžiau padaryti keletą įžvalgų jas pailiustruodamas video medžiaga. Visi filmukai ne ilgesni kaip pusantros minutės, daug nesugaišit peržiūrėję.

Ką galime padaryti?

Kaip visada, yra nuosaikūs ir radikalūs sprendimai. Nuosaikus ir visiems, išskyrus, aišku, pačius populistus, priimtinas sprendimas būtų daugiau investuoti į politinį rinkėjų švietimą. Kalbu ne tiek apie jaunimą, kiek apie visas kitas rinkėjų amžiaus grupes. Atsakingi švietėjai tiek gyvuose renginiuose, tiek per medijas reikėtų aiškinti, kaip veikia valstybė, kokios grėsmės jai kyla, kaip surenkami ir skirstomi pinigai. Šalies žurnalistai šį darbą lyg ir taip jau dirba, tačiau reikėtų pradėti nuo pačių pačių pagrindų, nes, manau, kad tie, kas balsuoja už Karbauskį ir Uspaskį, dažnai nelabai žino, kuo skiriasi Seimas ir Vyriausybė, kiek yra ministrų, kuo skiriasi Ministro Pirmininko ir Prezidento institucijos ir taip toliau. Žmonės to nežino, o populiarioji žiniasklaida akcentuojasi į Jasaičio ir Einikio šeimos reikalus, tačiau į šviečiamąjį darbą jai nusispjaut. Už tai juk clickai neauga ir reklamos niekas daugiau neužsakys. Žinoma, šitas švietimo būdas, jeigu ir plačiai ir gerai įgyvendintas, kažin ar taip jau staiga imtų ir apšviestų visą tamsiąją mūsų liaudį. Galbūt rezultatas pasimatytų po keleto ar dešimties metų, bet kur dar projektų rengimas ir svarstymai kaipgi geriau tą liaudį šviesti. Žodžiu, užtruktų. Liaudies išmintis sako: durnam nors kuolą ant galvos tašyk, ir čia prieiname prie kito aiškaus pastebėjimo: kodėl galva, kuri tinka tik kuolo tašymui dalyvauja valstybės valdyme?

  1. Ar jūs manote, kad šie vyrai atsakingai pasirinks politikus, lemsiančius šalies likimą?

 

Atranka yra net norint dirbti pačius paprasčiausius darbus ar vykdyti nesudėtingas veiklas. Nori vairuoti mašiną, prašau, mokykis KET, išlaikyk egzaminą ir pirmyn. Nori dirbti Maximos ar Lidlo kasoje, pirma patikrins, ar moki skaičiuoti – ir pirmyn. Nori šluoti gatvę – patikrins, ar supranti už kurio galo imti šluotą. Tuo tarpu jei nori dalyvauti valstybės valdyme – ogi nieko, tik 18 metų tereikia. Ir neturėti veiksnumo apribojimo, tačiau veiksnumas daugeliu atvejų apribojamas tuomet, kai jau maišai tualetą su virtuvę ar paskandini kaimynus savo srutose. Tuo tarpu dalyvavimas Rolando Pakso palaikymo mitinguose apsivyniojus tualetiniu popieriumi pas mus laikomas normaliu dalyku.

2. Visos šios moterys prieš 10 metų balsavo už Rolandą. Kai kurios dar tebėra gyvos ir veiksnios, ir dabar, laisvai spėčiau, atiduoda balsą valstiečiams.

Taigi, čia mūsų rinkėjai. Kaip atrodo?

Žvilgsnis į praeitį

Tribūno rinkimai Romoje

 

Senovės graikų ir romėnų demokratijose balso teisę turėjo visi suaugę piliečiai vyrai, kas sudarė grubiai apie ketvirtadalį visuomenės, nes moterys, vergai ir atvykėliai tiesiog nesiskaitė piliečiais. Jeigu pvz. Atėnų demokratijoje rinkimų rezultatus nulemdavo tiesiog daugumos piliečių balsų principas, tuo tarpu pas romėnus buvo kitaip. Romėnų rinkimų sistema buvo siaubingai archajiška ir paini, todėl tik trumpai ir kiek grubiai tokiai delikačiai sistemai pastebėsiu: romėnai kasmet rinko po 8 vykdomosios valdžios atstovus, romėnai balsavo grupėmis, ir iš 135 centurijos grupių 18 grupių (atitinka apie 13 proc), sudarė elito atstovai (raiteliai ir patricijai), nors tas 18 grupių atstovavo vos 1 proc. visų žmonių, turinčių rinkimų teisę, taigi elito balsai buvo kur kas svaresni, nei plebėjų. Priklausymą kuriai nors grupei reguliavo turto ir kilmės cenzas. Sistema turėjo daugybę trūkumų, vienas jų ir buvo tas, kad valdžia buvo sukoncentruota Romoje gyvenančio elito rankose, o dauguma piliečių, turinčių rinkimų teisę, tuose rinkimuose jautėsi turį per mažai įtakos, todėl vienvaldystės idėja jiems atrodė patraukli. Daugumą diktatorių, tokių kaip Marijus, Cezaris, Oktavianas rėmė senąja sistema nusivylusios masės.

Daugiau apie romėnų rinkimus

Abiejų Tautų Respublikoje balsuoti galėjo tik bajorai. Apie Veto teisės absurdą net nematau prasmės plėstis.

Susikūrus JAV balso teisę turėjo tik baltieji vyrai, 1870 metų Konstitucijos pataisa leido balsuoti visiems vyrams nepriklausomai nuo rasės, taip pat ir buvusiems vergams, tačiau išliko turto, raštingumo cenzas. 1971 metais balso teisė buvo garantuota abiejų lyčių piliečiams virš 18 metų.

Daugumoje Europos demokratijų moterys balso teisę gavo XX a. Pradžioje.

Brazilijoje iki 1988m. neraštingi žmonės negalėjo balsuoti.

Teisė balsuoti visiems piliečiams nuo nustatyto amžiaus cenzo angliškai vadinasi universal suffrage, ir tai yra kryptis, kuria judėjo visos dabartinės demokratijos.

Wiki puslapis ir lentelė su datomis, kada šalys įvedė universal suffrage

Tačiau net dabartinės demokratijos tėvynėje JAV, paskutiniai prezidento rinkimai parodė universal suffrage pavojus. Pasaulis džiaugiasi, kad Donaldas Trumpas nepildo dalies savo grynai populistinių pažadų, o pildo sveikuosius –IS sunaikinta, tačiau sienos su Meksika nėra, o taikiems Islamo išpažinėjams nėra uždrausta atvykti į JAV. Straipsnelis ta tema http://www.bbc.com/news/world-us-canada-37982000. Trumpas ir jo komanda yra gudrūs žaidėjai, kurie tiesiog žinojo, ką reikia pasakyti amerikiečiams, kad laimėtų rinkimus. Bet signalas, kad rinkimai buvo laimėti tokiomis kalbomis, kurių dauguma tiesiog yra tai, ką nori girdėti menkai išsilavinęs, riboto intelekto amerikietis, kelia susirūpinimą. Trumpas meistriškai žaidė emocijomis, žmonės balso vedami ksenofobijos, buko bandos jausmo.

 

Neseniai nuskambėjęs Cambridge Analytica skandalas parodė, kad žinant rinkėjų norus ir pomėgius per elektroninę erdvę galima jais lengvai manipuliuoti. Tai visai atskira tema, vedanti prie Matricos antiutopijos. Galbūt jau dabar mes tik įsivaizduojame, kad renkamės laisvai, nesvarbu prekes ar politikus. Galbūt už mus jau seniai pasirinkta.

Paprastas, bet nelengvas įgyvendinti sprendimas

Grįžkim prie Lietuvos. Mano pasiūlymas labai paprastas. Reikia stiprinti politinį švietimą, tačiau kaip žmogus, praleidęs didžiąją gyvenimo dalį besimokydamas, suprantu, kad mokymasis be atskaitomybės nevyksta. Todėl mano idealioje valstybėje, norint gauti teisę balsuoti, reikėtų išlaikyti paprastą, tačiau reikalaujantį atidumo ir išmanymo Konstitucijos egzaminą. Kartoti reikėtų pvz, kas 10 metų, įrodant, kad galimybė sveikai pasirinkti neatbuko.

Norint tokį dalyką padaryti Lietuvoje, reikėtų Konstitucijos pataisų. Precedento tokioms pataisoms kol kas niekur Europoje nėra, kaip minėjau, iki šiol buvo judama priešinga kryptimi, suffrage buvo tik plečiama. Liberalizmo epochoje būtų labai sudėtinga susiaurinti suffrage, prasidėtų kalbos apie diskriminacija, apie žmogaus teisių varžymą, apie slippery slope. Esu visiškai prieš diskriminaciją pagal tautybę, lytį, religiją, rasę, tačiau šiokia tokia diskriminacija pagal intelektinius gebėjimus turi būti. Pavojinga užsižaisti su neracionaliomis utopinėmis lygybės idėjomis, kai priešas laukia už vartų.

Ir visai visai pabaigai lengva užduotėlė 10 skirtumų tarp šių dviejų video:

 

 

 

 

Reklama
Paskelbta temoje Naujienos | Parašykite komentarą

Vienas geriausių velykinių filmų – „Life of Brian“ (Brajano gyvenimas)

Grįžtu į recenzijos žanrą. Nors tai labiau ne recenzija, o mano savita interpretacija.

IMDB reitingas 8.1. 1979m.

Privalau įspėti apie spoilerius, kurių išvengti nepavyko. Geriau vis tik pirma pažiūrėti filmą, tačiau atskleidžiau tik porą pokštų, kurie šiaip jau visai ne pokštai, ir pabaigą, o pabaiga juk nėra svarbi, svarbus procesas.

Brajanas pas Pilotą. Nieko nesakysiu, turit pamatyt patys.

Anglų humoro klasikai Monty Python sukūrė daug gerų komedijų, tačiau šis filmas kitoks. „Brajano gyvenime“ Monty Python traukia per dantį jautrias visuomenes grupes bei dalykus, iš kurių pasišaipyti ir šiandien yra labai rizikinga. Galima pasakyti, kad filme šaipomasi iš krikščionybės, feminizmo, lygių vyrų ir moterų teisių bei biurokratijos. Iš esmės, „Life of Brian“ verčia kritiškai pažiūrėti į visus Vakarų civilizacijos pamatus.

Filme pateikiama šaržuota versija apie naujos, kažkuo panašios į krikščionybę, religijos atsiradimą. Filme vaizduojamas ir Jėzus, sakantis pamokslus, bet filmo realybėje jis tėra vienas iš daugelio daugiau ar mažiau vykusių pranašų; daromas įspūdis, kad I-o ažiaus Judėjoje knibždėtę knibždėjo religinių lyderių, ir štai, turime pasaulį, kuriame pritraukti pasekėjų pavyko ne Jėzui, bet kitam žydui.

Tai yra komedija, kurioje gausu humoristinių elementų, tačiau vienas dalykas apie žmogišką prigimtį parodomas skaudžiai teisingai – tai noras, kad tikras ar tariamas Dievas atneštų laimę ir gyvenimo prasmę ant sidabrinės lėkštutės, nesveikas ieškojimas ženklų iš anapus, pasidavimas įvairaus plauko „pranašų“ įtakai vien todėl, kad jie detaliai išdėsto, kaip gyventi, nepalikdami vietos kvescionavimui. Stebuklingos visas bėdas išsprendžiančios piliulės troškimas. Noras atsižadėti savo minties laisvės yra tiesiog tragiškai didelis. Brajanas jį sekančiai miniai sako: „Niekas neturi jums nurodinėti, ką daryti. Galvokite savo galva. Palikite mane iš užsiimkite savais reikalais“. Bet lieka nei išgirstas, nei suprastas.

Herojų nesusikalbėjimas šioje komedijoje yra vienas esminių kominių elementų, tačiau jis yra pernelyg realistiškas, per dažnai sutinkamas šiandieninėje Europoje, todėl spontaninę juoko reakciją keičia liūdnesnės mintys. Brajano gyvenimas yra tragiškas: iš tikrųjų niekas nenori girdėti, ką jis sako. Kiekvienas veikėjas, su kuriuo herojus susiduria, įskaitant pogrindinę partizaninę grupuotę Judėjos Tautos Frontas, mylimąją Juditą ir motiną, projektuoja į Brajaną savo lūkesčius, kurie niekaip nesutampa su tuo, ko iš gyvenimo tikisi Brajanas. Brajano, kaip ir Didžiojo Lebovskio, siekis tik vienas – kad jį paliktų ramybėje, tačiau aplinkybės negailestingos. Iš tikro, vargiai galima „Brajano gyvenimą“ vadinti komedija, greičiau tai tragikomedija. Yra toks esminis tragedijos elementas: jeigu šautuvas kabo ant sienos, jis turi iššauti, tuo tarpu šiame filme vis išlendantis nukryžiavimo leitmotyvas (veikėjai vis kalbasi, ar tai skausminga mirtis), tarsi pranašauja būsimą finalą. Filmo pabaiga palieka stiprų filosofinį klausimą. Iš pažiūros, Brajano mirtis (filme konkrečiai tas neparodoma, bet finalas yra tragikomiškas) yra visiškai beprasmė, tačiau Judėjos Tautos Frontui ir Juditai tai yra esminė aukos ikona, iš kurios jie hipotetiškai sulipdys naują religiją.

Ko gero, būsiu teisus sakydamas, kad Brajano gyvenime šaipomasi ne iš Biblijos, tačiau iš bukos, klaidingos jos interpretacijos. Biblijoje aprašyta daugybė naudingų dalykų, o jeigu sąžiningai laikysimės 10-ies Dievo įsakymų, visiems bus tikrai geriau. Kažkodėl, tūkstančius metų iki pat šiandien, dedame akcentus ne į meilę savo artimam ir nuoseklų darbą ir kūrimą, kam Biblijoje skirta daug dėmesio, tačiau ieškome stebuklų, pirmo, antro ar trečio mesijo, ženklų iš anapus, bet kam mums to reikia? Mes juk puikiai žinome, ką daryti. Iš tikro, žinojome ir prieš du tūkstančius metų.

„Brajano gyvenimo“ kūrėjai taikliai šaiposi ne tik iš minios bukumo, tačiau ir biurokratijos. Judėjos Tautos Fronto susirinkimai primena ekspremjero Butkevičiaus darbo grupes bei Europos parlamento posėdžius. Bet koks skubus sprendimas tampa neįmanomas dėl gausybės formalumų ir biurokratinių procedūrų. Šioje grupėje keliama daugybė bereikšmių diskusijų, tokių kaip būtinybė įtvirtinti vyrui teisę gimdyti. Vienas narių reikšmingai pastebi: „bet jis neturi gimdos, apie ką mes kalbame“. Kitas atitaria: „Bet mes kalbame apie teisę, o teisės turi būti lygios, nesvarbu, kad ta teise jis negalės pasinaudoti“. Filmas sukurtas tuo laiku, kai aktyviai vyko moterų emancipacija ir tas ryškiai atsispindi jame. Nesupraskite manęs klaidingai, esu už lygias lyčių ir mažumų teises, tačiau tam tikri fiziologiniai lyčių skirtumai turi išlikti, kad ir kaip šiandieninėje Europoje norėtume viską suvienodinti. Kaip sako senoliai, viskas turi turėti saiką. Panašu, kad Monty Python šiame genialiame filme jau nuspėjo įvyksiantį Brexit‘ą, nes filmas gausus sumaniai užmaskuotos postmodernios liberaliosios Europos kritikos. O šiandieninė ES panaši į Judėjos Tautos Frontą – šiandieninė Europos situacija reikalauja staigaus veikimo, tačiau pasitenkinama diskusijomis ir penkmečio planais. O dėl pačių neprofesionalumo atsiradusios aukos sumaniai paverčiamos „būtinais didvyriais“, kurių vardai kreidelėmis išpiešiami ant šaligatvių prie ambasadų.

Verta paminėti, kad šis filmas buvo uždraustas 38 metus. Sukurtas 1979-aisiais, parodytas tik 2008-ais. Uždraustas minios, iš kurios ir juokiasi, kaip ironiška. Pabaigai tegaliu pasakyti, kad tai yra genialus kūrinys, netelpantis vieno žanro rėmuose. Monty Python šiame filme meistriškai kritikuoja mąstymo ir laisvos valios išjungimą, reiškinį, kurį galime sutikti ir šiandieninėse religijose, ir politiniame bei socialiniame gyvenime. Mūsų religija ir politika šiandien tampa tuščia forma be jokio prasmingo turinio, tą būtina pastebėti, o geriausia tai padaryti su humoru.

Paskelbta temoje Naujienos | Parašykite komentarą

Vergai Senekos laikais ir dabar

47-ame laiške Lucilijui Seneka daug kalba apie laisvųjų santykius su vergais. Atrodo, tai neturėtų būti aktualu šiandien – oficialiai nei vienoje pasaulio šalyje vergija neegzistuoja. Tuo tarpu atidesnis skaitytojas tuoj parodys visą pluoštą besivystančių ir ne tik pasaulio šalių, kur žmonės šią minutę, kol mes čia ramiai diskutuojame, miršta dėl fiziškai nepakeliamai sunkių darbo sąlygų, arba priversti dirbti tiek valandų per parą, kad vos užtenka laiko miegui ir kitiems paprasčiausiems žemiškiems poreikiams patenkinti; taip pat yra praradę bet kokias socialines teises. Huffington post 2014 metais rašė, kad 35 mln pasaulio žmonių gyvena visiškoje vergijoje, o kas suskaičiuos tuos, kurie lyg ir darbuojasi savo noru, tačiau realiai yra įsprausti į kampą socioekonominės situacijos, būtinybės išlaikyti šeimą, prastos situacijos darbo rinkoje kasdien dirba virš savo jėgų ir neturi realios galimybės ištrūkti iš susidariusios situacijos. Vergija tebeegzistuoja šiandien, nors pats žodis vergas asocijuojasi su istorija.

Grįžkime prie istorijos. Iš Senekos laiško ir kitų šaltinių galime spręsti, kad romėnų vergo padėtis buvo labai įvairialypė. Prasčiausia situacija buvo marmuro ir kitokiose kasyklose, apie darbo saugą tuomet mažai kas išmanė, vergai ten dirbo nuo aušros iki sutemos, maitinimas, nakvynės sąlygos tik tiek, kad gyvoji jėga nemirtų nuo išsekimo ar šalčio. Vis dėto, turime suprasti, kad vergų savininko tikslas nėra nužudyti savo vergus, vergas tai investicija, kuo ilgiau jis dirbs, tuo investicija labiau atsipirks. Deja, mirtingumas ten buvo labai aukštas. Geriausia padėtis – namų ūkių vergų, tačiau ji labai priklauso nuo šeimininko būdo ir požiūrio į vergus. Yra nemažai šaltinių, kurie teigia, kad vieni laisvieji romėnai namuose su vergais elgdavosi kaip su daiktais, jų tiesiog nelaikė žmonėmis, plačiai taikė fizines bausmes, neleido vergams nei prasižioti šeimininko akivaizdoje. Kiti šeimininkai labai mylėjo savo vergus, net siųsdavo atostogų į Egiptą, dalykas, kuris visiškai pjaunasi su vergovės stereotipu. Seneka rašo: „Su vergu elkis maloniai, netgi draugiškai, kalbėk su juo, pietauk. Čia visas išrankiųjų būrys suriks man: Koks pažeminimas! Kokia gėda! <…> Kaip? Visus vergus leisti prie stalo? <…> Tu klysti manydamas, jog aš varysiu šalin užsiimančius nešvaresniu darbu, pavyzdžiui mulų varovą ar artoją. Kiekvienas savo dvasią sukuria pats, o tarnybą skiria atsitiktinumas“. Šios eilutės daro Seneką vienu pirmųjų istorijos humanistų. Vėliau laiške dėstoma, kad žmogaus vertę rodo ne jo socialinė padėtis, o nuveikti darbai ir vertybės bei raginama atsisakyti fizinių bausmių vergams. Galime tik spėlioti, ar Senekos raštai turėjo realios įtakos romėnų santykiams su vergais. Panašu, kad pasaulis ilgai negirdėjo Senekos, vien tik prisimenant buvusius vergovės mąstus Amerikoje.

Priminsiu, kad ne visus darbus Senovės Romoje dirbo vergai. Karinius objektus statė ir kelius tiesė kariuomenė, kitose statybose dirbo laisvai samdomi meistrai. Vergai dirbo ne tik vadinamus juodus darbus, išsilavinę vergai graikai buvo įsigijami kaip privatūs gydytojai, mokytojai, auklėtojai, raštininkai. Be abejo, kaip ir dabar, taip ir tada egzistavo sekso vergės ir vergai.

Augusto laikais atsirado įstatymai, draudžiantys žaloti vergus, ar išmesti pasenusius vergus iš namų, atsirado apribojimai neleidžiantys laisvai išskirti vergų šeimų. Vergai galėjo būti išlaisvinti, už gerą tarnybą šeimininkas neretai dovanodavo laisvę, duodavo pinigų naujo gyvenimo pradžiai.

Vergija buvo natūrali tuometės santvarkos dalis. Nėra jokio pagrindo spręsti, kad Spartako sukilimo tikslas buvo panaikinti vergovę tuometėje Respublikoje, tai labai gražus mitas, atsiradęs pakankamai neseniai. Apaštalai, parašę Naujajį Testamentą, nei žodžiu neužsiminė apie vergijos, kaip institucijos, blogį. Seneka ar kiti filosofai taip pat niekur nesiūlo panaikinti vergijos. Visa, ko buvo reikalaujama, tai padoraus elgesio su vergais.

Fantazijų Spartakas su sulamočintu Romos ereliu. Šiandien mėgstama pateikti Spartaką ir jo chebrą kaip superherojus – kovotojus prieš sistemą. Labai abejotina, ar Spartako siekis buvo panaikinti vergiją Respublikoje ir tuometiniame pasaulyje.

Panašu, kad santvarkos keitėsi, vergiją keitė baudžiava, baudžiavą – kapitalizmas, tačiau pavaldinių, kad ir koks jų teisinis statusas būtų, išnaudojimas išlieka amžina problema. Pagarbos trūkumas tiems, kas dirba nekvalifikuotus darbus, ar tiesiog užima žemesnio rango pareigas išlieka opi problema. Nėra tiek jau daug modernių įmonių, kurių vadovai norėtų sėdėti už bendro stalo su žemiausios grandies savo pavaldiniais, kaip kad siūlė elgtis Seneka su tuomečiais vergais. Rytų Europos baubas – raudonasis maras, lozungais skelbęs nužemintųjų vergų išsilaisvinimą iš kapitalistų priespaudos, iš tikro grąžino vergiją į Europą. Nekalbant apie politinius suvaržymus, pati sistema leido nesistengti darbe ir pagimdė tokią chaltūros kultūrą, kurios net romėnų vergai pavydėtų. Darbe nematė prasmės stengtis nei romėnų vergas, nei sovietinis darbuotojas. Planinės ekonomikos ir darbininkų „rojaus“ nebeliko, tačiau liko kiti žiedeliai: viršesnio „valdžios rodymas“, tyčiojimasis iš pavaldinių, alkoholio gėrimo darbe kultūra ir kiti dalykai, kurių šiandien jau žymiai sumažėję, tačiau žala čia padaryta didelė.

Verta paminėti, kad “išlaisvinanti“ sovietų valdžia sugebėjo sukurti įspūdingą vergišku darbu grįstą GULAG’o sistemą. Tik čia vergų niekas nesaugojo, nes pats sistemos tikslas ir buvo priešiškų elementų naikinimas.

O čia jau tikri sovietų vergai lageryje. Lygybės propaguotojai sukūrė įspūdingą XX amžiaus vergovės sistemą.

Užbaigti vėl leisiu Senekai: „Jis vergas. Bet gal laisva jo dvasia? Ar tai jam kenkia? Parodyk tokį, kuris nevergauja. Vienas vergauja geiduliams, kitas godumui, trečias – garbės troškimui, o apskritai visi yra baimės ir vilties vergai“. Neturiu ko bepridėti prie klasiko žodžių. Nežeminkime ir nesižeminkime.

Paskelbta temoje Naujienos | Komentarų: 1

Apie žodžio galią

Beveik kasdien girdime, kad šiandieninė visuomenė yra informacinė visuomenė, kad šiais laikais didžiausias ginklas yra informacija, kiekvieną dieną girdime apie Rusijos vedamą informacinį karą; atrodo, kad šia tema jau viskas pasakyta. Bet aš pabandysiu Jus dar šiek tiek sudominti.

II amžiuje prieš Kristų, graikų kultūra tarsi dabartiniai išmanieji telefonai svaigino jaunų romėnų protus ir sąžines. Roma tada jau keletą šimtmečių buvo respublika, nepaisant to, kad tuometė respublika itin skyrėsi nuo dabartinės, šįkart užteks apsistoti ties tuo, kad pagrindiniai klausimai buvo sprendžiami diskutuojant Senate; į kiekvieną valstybinį postą pareigūnai buvo skiriami poromis, kad nei vienas neįgautų per daug galios – ir jie turėjo kažkaip susitarti.

Taigi, diskusija buvo romėnų duona kasdienė. Tačiau – netikėtas dalykas, 161 metais pr. Kr Senatas uždarė visas retorikos mokyklas. Jose, kaip taisyklė, dažniausiai dėstė mokytojai graikai, didelė dalis jų – vergai. Žinoma, tuo metu tradicionalistai romėnai nekentė visko, kas graikiška, tačiau pagrindinė priežastis buvo kita. Turtingi romėnai galėjo savo vaikams samdyti privačius mokytojus, tuo tarpu retorikos mokyklos buvo prieinamos, pavadinkim, vidurinės klasės vaikams. Taigi, mokyklas uždaryti Senatą vertė baimė, kad pernelyg daug žmonių išmoks argumentuotai diskutuoti, įrodinėti, kitaip tariant, išmoks naudotis žodžio galia. Optimatai patricijai itin bijojo demagogų; ir, kaip parodė istorija, ne be reikalo.

Po keleto dešimtmečių puikūs oratoriai broliai Grakchai užkūrė nemenką pirtį Senatui, reikalaudami skurstančius romėnus aprūpinti žeme. Tai buvo pirmas kartas Romos istorijoje, kuomet demagogai išjudino mases, įžiebė riaušes bei kruvinas grumtynes miesto viduje. Grakchai žaidė su ugnimi ir patys buvo suryti savo pačių įžiebtos revoliucijos, tačiau precedentas, per sekantį pusantro šimto meto sugriausiantis respubliką, buvo padėtas.

Demagogų sudirginta minia ilgisi saldaus žodžio

Demagogų sudirginta minia ilgisi saldaus žodžio. Iš filmo Agora, geras filmas, beje, visai į temą.

96 metais pr. Kr. Senatas vėl bandė kovoti su retorikos mokyklomis, tačiau tai buvo pralaimėta kova. Vis dėlto, Senatas trumparegiškai pasirinko visiškai atvirkščią priemonę. Kaip parodė kiti du tūkstantmečiai istorijos ir dabartinė pasaulio situacija, būtent neišsilavinusi liaudis yra labiausiai paveiki demagogams. Žinoma, retorikos mokyklų buvimas ar nebuvimas nelabai keitė antikinės visuomenės išsilavinimą, ką jau kalbėti apie raštingumą, kuris siekė vos keletą procentų populiacijos. Tačiau kalbame apie precedentus.

Šiandien turime itin greitą informacijos sklaidą, keletą profesionalių demagogų, meniškai manipuliuojančių visomis retorinėmis priemonėmis arba tiesiog melu ir visiškai neatsparią, retorikos mokslų neragavusią visuomenę. Norėdamas atpažinti, kad juoda tau yra pateikiama kaip balta, turi pats būti šiek tiek bandęs ką nors apsukinėti. Tai nereiškia meluoti – tačiau kiekvienas turime mokėti faktus pateikti tendencingai, formuoti nuomonę ir mokėti atpažinti brukamą tendencingą nuomonę. Nesiūlau tapti sukčių visuomene, tačiau vienareikšmiškai sukčius turi daugiau smegenų negu patiklus naivuolis. Įtikinėjimo menas tai tiesiog stipri savybė, ginklas, kuriuo gali nukauti tiek priešą, tiek draugą.

Grįžtant prie antikinių žmonių požiūrio į žodį, mane niekaip neapleidžia Platono projektas poetams savo idealioj valstybėj – trumpai tariant vietos jiems nėra. Platonas manė, kad poezija iškraipo ir taip žmonių iškreiptai suvokiamą realybę, ten žodžiai netenka savo tikrosios prasmės, o žmonėms ir taip sunku susikalbėti. Pilnai sutinku dėl tūlo piliečio iškreipto realybės suvokimo, tačiau ne, Platonai, ne dėl poezijos ji tokia iškreipta. Kita vertus, Platono laikais buvo populiarūs simpoziumai – vakarai kurių metų vyrai rengdavo poezijos varžytuves, gerdavo, neretai viskas pasibaigdavo orgija. Nieko nuostabaus, kad poezija galėjo įgyti tam tikrą neigiamą atspalvį. Taigi, neduokdie, niekas neduokit Karbauskiui skaityt Platono, nes Maironis bus uždraustas. Tvirtybės visiems.

Simpoziumo finišo tiesioji. Tokie jau tie graikai.

Simpoziumo finišo tiesioji. Tokie jau tie graikai.

Further reading (pasiūlykit kaip gražiai lietuviškai šitą pavadint):

  1. Apie retorikos mokymą Romoje 
  2. Apie brolius Grakchus
  3. Apie senovinį simpoziumą.
  4. Apie Platono santykį su poetais

Jeigu kur randate istorinių netikslumų – komentuokite, taisysim, ieškosim tiesos.

Paskelbta temoje Naujienos | Komentarų: 1

Apie Kalėdas, feisbuką ir karą

Delfiuose mirguliuoja pseudopsichologiniai straipsniai apie tai, kaip didžiosios metų šventės žmonėms varo liūdesį ir depresiją, nes, matai, tada turi laiko susimąstyti, „pabūti su savimi“, kas nėra malonu ir varo šiokį tokį negatyvą ir taip toliau. Tame, žinoma, yra tiesos grūdas, tačiau aš būčiau linkęs į šį aspektą žiūrėti kiek kitu kampu. Kūčias, Kalėdas švenčiame kartu su šeima, tai tampa buvimu kartu su keliomis tos pačios šeimos kartomis, kas jau yra nemenkas iššūkis. Šiandien mes jau nebemokame kaip XIX a. ir ankstesnių amžių tradicinės šeimos visą gyvenimą praleisti po tuo pačiu stogu. Be to, ir gyvenimas daug ilgesnis pasidarė, ir jo tempas labai pagreitėjo, ir viskas labai pasikeitė. Nei tai gerai, nei tai blogai, pasikeitė ir tiek. Nėra reikalo idealizuoti praėjusių laikų kaip „dvasingesnių“, kuomet „žmogus žmogui buvo ne vilkas“ ir taip toliau. Vėlesnėse pastraipose perskaitysite apie ypatingas dvasingumo apraiškas Viduramžių Airijoje bei Konstantinopolyje.

Taigi, toks šventinis šeimos susirinkimas tampa įvairių jausmų katilu: be abejo, yra daug gerų jausmų, šiltos ir natūralios meilės, džiaugsmo išvydus seniai matytus artimuosius, noro pradžiuginti, padovanoti, tačiau kartu nori nenori kyla ir nerimo, susierzinimo, nuoskaudos, kaltės išgyvenimai, kuriuos slopiname ir stengiamės ignoruoti, nes juk šventės, negalime būti liūdni, pikti ar pagiežingi. Šitas lengvas apsimetinėjimas, žinoma, vargina; kas ir kaip ten vyksta, tegul paporina broliai psichoterapeutai. Neretai po šeimos šventės būni nuvargęs kaip po sunkios darbo dienos. Tuomet, aišku, reikia pasiilsėti.

Pirmas be galo malonus ir lengvai prieinamas dalykas be “alaus butelio, kad geriau virškintų,“ žinoma, yra feisbukas. Menka naujiena, kad feisbukas tapo daugelio langu į pasaulį. Kiekvienas per „laikų“ ir „follow‘ų“ sistemą susikuriame tokį informacijos ratą, koks yra unikaliai aktualus tik mums. Tame slypi vienas žymus pavojus. Per feisbuką tave pasiekia informacija tik iš tokių šaltinių, kuriuos pats esi pasirinkęs, taigi, tavo žinios dažnu atveju gilėja tik tose srityse, kurias „laikini“, o akiratis kažin ar plečiasi, nebent specialiai kasdien ieškai ko nors naujo, arba susidraugauji su naujais draugais, kurie turi ką įdomaus parašyti ar parodyti. Jeigu „laikini“ daugiausiai sukneles, tai ir matai FB vien tik sukneles, ir per tas sukneles gali nepamatyti net Paryžiaus šaudymų, jeigu „laikini“ koloradinius ir putinoidinius puslapinius, tai minties greičiu pats tampi koloradu ir putinoidu, jei „laikini“ vien tik kačiukus, tuomet ko, gero, sergi toksoplazmoze ir šitas „laikinimas“ yra ne tavo kvailybės, o rimtos infekcinės ligos išraiška. Geriausia, jei „laikini“ Musneckio kampelį, tuomet dar turi šansų būti išganytas.

Mano bėda ta, kad aš „laikinu“ daug istorinių puslapių. Taigi, Kalėdų rytą mane pasiekė žinia, kaip prieš gerą tūkstantį metų vikingai per Kalėdas užpuolė vieną vienuolyną Airijoje. Vėliau sekė žinia, kad per Kalėdas 800-aisiais metais Karoliui Didžiajam Leonas III-asis uždėjo karūną, o kitas Leonas, Rytų Romos imperatorius 820-aisiais, buvo sąmokslininkų nužudytas per Kalėdas, o jo keturi sūnūs iškastruoti (vienas jų procedūros metu mirė). Ir iš viso, ne Kalėdos čia šiandien, o Saturnalijos, ir šiandien man vadovaus mano vergai, o ne aš jiems, kaip įprasta (romėnai vietoj dabartinių Kalėdų šventė Saturnalijas, šventė trukdavo 4-5 dienas, kurios buvo oficialios ne darbo dienos, o Saturnalijų tradicijos buvo keistis dovanomis bei šeimininkų ir vergų rolėmis – vergai vienai dienai užimdavo šeimininkų „pozicijas“). Visas šitas seniai mirusių ir pamirštų veikėjų surašymas buvo skirtas ne tam, kad parodyčiau, kokiomis nesąmonėmis domiuosi, o tam, kad atskleisčiau, kaip grakščiai prisitaiko FB prie mūsų poreikių. Nei aš ieškojau tų popiežių ir imperatorių specialiai, nei ką; atrodo, lyg jie patys mane susirado, tačiau man su jais labai įdomu. Taip FB tampa stipriu narkotiku, prisitaikančiu prie kiekvieno labai individualiai.

Paskutinį labai įdomų įvykį man priminė nesibaigiantys fejerverkų ir bombioškių sprogdinimai, kuomet išėjau į lauką jau norėdamas pailsėti nuo feisbuko. Tyliai besimėgaujant mėnesiena Kleboniškyje nuo Kauno pusės non-stop girdėjosi sprogimų garsai. Šilainiai iš viso griaudėjo tarsi Donecko oro uostas pernykštę žiemą. O prisiminiau dalyką visai priešingą: 1914 metais prie Ipro (vėliau pagarsėsiančiu cheminio ginklo panaudojimu) vokiečių ir britų kariai vietoj šaudymosi ir sprogdinimų ėmė giedoti Kalėdines giesmes, išlipo iš savo tranšėjų ir apsikeitė smulkiomis karo laiko dovanėlėmis: cigaretėmis, alkoholiu bei iš namų gautomis dešromis. Yra net filmas apie tai, prancūziškas „Joyeux Noël“. Tuo laiku net ir menkiausia bombioškė galėjo sugadinti trapų kalėdinį stebuklą.

Joyex Noël, mon chers amis.

Video | Paskelbta | Parašykite komentarą

Penktadienis, 13-oji Prancūzijos istorijoje

Užuojauta ir palaikymas Prancūzijai ir prancūzams, tapusiems teroristų aukomis. Spauda kol kas pražiūrėjo vieną dalyką – tai data, kuomet buvo įvykdytos teroro atakos. Penktadienis, 13-a –  visi žino, kad tai nelaiminga diena, tačiau būtent Prancūzijoje ši data įgavo savo simbolinę reikšmę; taigi tokia diena teroristų pasirinkta neatsitiktinai.

1307 spalio 13-ą Prancūzijos karalius Pilypas IV-asis Gražusis išleido įsakymą suimti visus Tamplierių ordino narius. Šiam suėmimui buvo ruoštasi ilgai ir kruopščiai, taigi įsakymas buvo įvykdytas tiksliai ir be priekaištų. Tamplierių likvidavimo procesas buvo ilgas ir sudėtingas, daugybė karaliaus ir bažnytinio teismo posėdžių, suimtųjų kankinimų ir taip toliau. Procesą vainikavo Didžiojo magistro Žako de Molė sudeginimas vienoje Senos salų 1314-ųjų kovo 18.

Ką tiksliai nuo laužo pasakė Didysis Magistras, nėra žinoma, tačiau legenda byloja, kad jis prakeikęs visus, kurie prisidėjo prie tamplierių bylos. Istorija rodo, kad de Molė prakeiksmas išsipildė su kaupu. Popiežius Klemensas V mirė už savaitės, (į bažnyčią, kurioje buvo pašarvotas jo kūnas, trenkė žaibas, bažnyčia sudegė iki pat pamatų, Klemenso kūnas nebuvo rastas tarp degėsių), karalius Pilypas Gražusis mirė po pusės metų, o jo įpėdinių valdymo sugebėjimai neprilygo nė Geležinio karaliaus šešėliui, be to, jie buvo labai imlūs mirčiai. Prasidėjo šimtametis karas, kuris atvedė Prancūziją prie žlugimo slenksčio.

Kodėl šiandieniniai teroristai pasirinko šią datą, galimos dvi priežastys. Pirma, tai gali būti siejama su tamplierių, gerus pusantro šimto metų nedavusių ramybės musulmonams Artimuosiuose Rytuose, galutiniu žlugimu. Išeina, kad tai kaip ir džihadistams laiminga diena. Antra priežastis galėtų būti bandymas sietis su minėtu Žako de Molė prakeiksmu, tapusiu Prancūzijos valstybinės nelaimės ikona.

Visa tai tėra spekuliacijos, o bandymas atkreipti į save dėmesį terorizmu yra nepateisinamas, nevykęs ir pasmerktas pralaimėti. Bandymas sietis su įvykiais, nutikusiais prieš 700 metų, taip pat apgailėtinas ir šlykštus.

 

 

Paskelbta temoje Naujienos | Parašykite komentarą

Žodžiai, kurių reikšmė pasikeitė.

Po ilgos pertraukos grįžtu prie savo mėgstamo arkliuko – Senovės istorijos perliukų. Šiandieninėje kalboje vartojame daug graikiškos  kilmės žodžių, tačiau kartais nė nesusimąstome, kokia buvo tų žodžių pirminė reikšmė.

  1. Simpoziumas. Daugeliui šiandien tai reiškia rimtą teminę konferenciją, tačiau Senovės graikams simpoziumas buvo smagus pasisėdėjimas draugų būrelyje su kurtizanėmis – heteiromis. Pageidautina, kad heteiros būtų išsilavinusios, muzikalios, protingos pašnekovės ir, žinoma, gražios. Iš pradžių gerdavę atskiestą vyną, po to neatskiestą, pamuzikuodavę, padiskutuodavę, o po to su heteiromis ir tarpusavy (homoseksualizmas graikams buvusi priimtina santykių forma) pasismagindavę.

Simpoziumas į pabaigą

2. Gimnaziumas – gimnazija. Anglų kalboje šis žodis nėra labai nutolęs nuo savo šaknų, anglai turi žodi “Gym“, kas reiškia sporto salę, kita vertus, mes irgi turime žodį “gimnastika“. Pažodžiui “Gimnaziumas“  reiškia vietą, kur gali rasti nuogų vyrų. Graikai treniruodavosi nuogi, taigi taip nuogybė amžiais tapo prilipusi prie sporto.

3. School, ecole, Schule ir taip toliau, versti manau nereikia. Tuo tarpu Senovės graikams skhole reiškė “tai, ką veiki laisvu metu“. Vargu, ar dabartiniai moksleiviai savo pamokas laiko laisvu laiku, tačiau graikų laikais čia buvo viskas aišku ir logiška. Mokytis galėjo tik tie, kuriems nereikėjo dirbti, tie, kurie turėjo pakankamai vergų, kurie patenkintų jų buitinius poreikius ir dėl to laisvo laiko, kurį galėtų skirti mokymuisi ir diskusijomis. Tuo tarpu šio žodžio priešingybė eskhole reiškė tai, ką šiais laikais mes laikome darbu. Žodis eskhole turėjo šiek tiek neigiamą aspektą, darbo tais laikais niekas nelaikė garbingu ir reikalingu užsiėmimu. Dirbti turėjo vergai, tuo tarpu piliečiai turėjo mokytis, diskutuoti, esant reikalui, kariauti bei valdyti polį. Įdomu, kad dabartinių graikų požiūris į darbą labai panašus – dirbti jie nenori. Tiesa, ieškoti kažkokių sąsajų per 2 tūkstančius metų vargu verta, tačiau sutapimas iš tiesų įdomus.
Paminėtina ir tai, kad dauguma laisvųjų graikų ir romėnų nematė reikalo daugiau dirbti, kad galėtų padidinti savo turtą. Net ir sąlyginai neturtingi laisvieji romėnai turėjo bent keletą vergų, kurie nudirbdavo esminius buities darbus, valdžia užtikrino maisto davinį, taigi dėl kažko labai plėšytis nebuvo prasmės. Romėnams iš viso buvo būdingas požiūris, kad valstybė piliečius turi viskuo aprūpinti, prisiminkime garsųjį “duonos ir žaidimų“.

Paskelbta temoje Naujienos | Parašykite komentarą