Vakarų kultūros gimimas: religija prieš imperiją

1. Įžanga

Krikščionybė – viena pagrindinių stambiųjų pasaulio monoteistinių religijų. Jos pradžia – nedidelė žydų sekta, atsiradusi dabartinio Izraelio teritorijoje prieš du tūkstančius metų. Rytietiškos monoteistinės religijos integracija į helenistinę Vakarų kultūrą – sudėtingas ir paslaptingas sociokultūrinis procesas, apie kurį diskusijos neišsenka nuo Senovės iki dabar. Šiame straipsnyje bandysime apžvelgti priežastis, lėmusias krikščionybės plitimą, persekiojimą, o vėliau įsigalėjimą bei jos įtaką Vakarų kultūrai.

2. Kultūrinė padėtis Romos imperijoje pirmajame amžiuje

Titas Pulonas ir Liucijus Varenas. HBO serialas “Roma“. Herojų dvilypiškumas: materializmas, alkoholizmas prieš garbę ir sąžinę.

Pirmojo amžiaus Romos imperija – helenizmo idėjų tesėja. Naujai užkariautose teritorijose buvo kuriami romėniško stiliaus miestai, statomos pirtys, amfiteatrai, akvedukai, bibliotekos, skatinama gyventojų integracija į romėnišką kultūrą. Dauguma provincijų gyventojų noriai priėmė romėniškas tradicijas, be to, objektyviai kalbant, jie turėjo iš to paprastos moralinės ir materialinės naudos. Tai paprasta paaiškinti. Romos teismų sistema tuomet buvo moderniausia pasaulyje. Imperija buvo plačiausia to meto ekonominė rinka. Romos statomos pirtys buvo ne tik puikus būdas palaikyti švarą, tačiau kartu ir naujo tipo pramoga. Galimybė gauti Romos pilietybę buvo žinoma siekiamybė, garantuojanti rimtą statusą tuometiniame pasaulyje. Kaip šiandien Jungtinės Amerikos Valstijos mums atrodo svajonių šalis, taip pirmajame amžiuje Roma buvo galimybių ir svajonių išsipildymo valstybė. Kaip mes su užsidegimu skubėjome perimti Vakarų kultūrą po nepriklausomybės atgavimo, manau, panašios nuotaikos turėjo vyrauti ir tarp naujųjų imperijos gyventojų.

Tuo tarpu derėtų aptarti ir to meto vyravusias žmogiškąsias vertybes. Pastebėtina, kad romėnai – labai pragmatiška bei materialistinė visuomenė, kažkuo galbūt primenanti dabartinę. Pinigai, karjera, pareigos, valdžia – štai kas sudarė romėno tikslus. Taip pat romėnai labai vertino įspūdingus reginius, žinome posakį „Duonos ir žaidimų“. Nemaža visuomenės dalis nematė problemos ištisas dienas gerti, lošti, užsiiminėti seksu. Viešnamiai Romoje buvo palyginti labai pigūs, ir bet kokios padėties žmogus galėjo sau leist pasilinksminti. Nemažai Senovės autorių apgailestavo, kad romėnų tauta praradusi pirmykštę jėgą, panirusi į kruvinų žaidimų, godumo bei orgijų liūną. Taigi, galime sakyti, kad romėnus kamavo tam tikra vertybių krizė.

3. Romėnų požiūris į religiją pirmajame amžiuje

Tai sunku vienalytiškai apibrėžti. Pavyzdžiui, koks šiandienos lietuvių požiūris į religiją? Juk turime ir nuoširdžiai tikinčių, ir mažai reikšmės religijai teikiančių, ir visiškų ateistų. Panaši formulė tinka ir Romai. Dauguma išsilavinusių romėnų nebuvo nuoširdžiai tikintys dievus, dievai buvo tradicijos dalis, o tradicijas romėnai labai vertino. Tuo tarpu neišsilavinę plebėjai bei vergai buvo giliai religingi ir prietaringi. Suprantama, tokių žmonių buvo dauguma. Todėl valdančiajam elitui buvo svarbu palaikyti viešąją nuomonę, kad dievai yra palankūs Romai. Pagoniškos šventyklos buvo svarbi valstybės funkcionavimo dalis kaip įvaizdžio kūrimo bei liaudies užimtumo įrankis.

Nepaisant to, kad romėnai labai puoselėjo savo protėvių tradicijas, visuomenė ir valdžia buvo labai atviros naujoms religijoms. Romoje išlikę labai daug Egipto deivės Izidės šventyklų, rytinėje imperijos dalyje plačiai garbintas persų dievas Mitras. Panteonas buvo atviras naujiems dievams, ir dievų galėjo būti tiek, kiek tik leido to meto fantazija. Yra išlikę duomenų, kad Romoje aukota kanalizacijos dievei Kloakinai – tai parodo, kokia paprastam žmogui atrodė didinga ir neperprantama Amžinojo miesto infrastruktūra. (http://www.thaliatook.com/OGOD/cloacina.html – apie Kloakiną. )

Religijų ir kultų Romoje buvo nesuskaičiuojama įvairovė, buvo įprasta praktikuoti net kelis kultus.

Vis dėlto, reikia paminėti, kad romėnai kreivai žiūrėjo į pernelyg makabriškus kultus, kurių propaguojamos vertybės pernelyg nesutapo su romėniškosiomis. Pavyzdžiui, buvo draudžiamas Bakcho kultas, jo esmė – besaikis gėrimas ir orgijos.

4. Krikščionybė – kas ne taip?

Panašiai turėjo atrodyti krikščionys Nerono soduose. Šaltinis: interneto lobynai.

Romos valdytojai suprato, kad naujai užkariautų teritorijų kultūros negalima tiesiog ignoruoti ar sunaikinti, ją reikia pripažinti, leisti jai gyvuoti, tačiau tuo pačiu reikia leisti jai integruotis į didįjį Romos kultūros katilą. Religijos požiūriu romėnai buvo gana tolerantiški, galėjai tikėti ką tik nori, svarbu mokėti mokesčius valstybei, pripažinti imperatorių ir dirbti savo darbą. Šis modelis veikė puikiai, tačiau su krikščionimis kažkas buvo ne taip, ir jie kažkodėl žūdavo ugnyje ar plėšomi laukinių žvėrių arenoje. Tai buvo neįprastas tuo metu dalykas kam nors mirti ne karo metu, ne ginant savo turtą, ne dėl kriminalinio nusikaltimo, o dėl religinių įsitikinimų. Štai čia ir prasideda visas įdomumas. Pirma, reikia paminėti, kad persekiojimai nebuvo nuolatiniai, jie vykdavo spontaniškai, krikščionys dažnai tapdavo „atpirkimo ožiais“ įvykus didesnio ar mažesnio masto nelaimei. Taip atsitiko ir 64 metais po Romos gaisro. Norėdamas numesti įtarimų šešėlius nuo savęs (romėnai būtent jį įtarė sukėlus gaisrą), imperatorius Neronas atsakingais už gaisrą įvardijo krikščionis. Kelis šimtus jų suėmė ir atidavė sudraskyti žvėrims arba gyvus sudegino. Puikus parodomasis spektaklis.

Romos gaisro lemti įvykiai parodo keletą vaizdingų detalių, kurios paprastai besklaidant istorijos vadovėlių puslapius praslysta pro akis. Šiuo atveju svarbu yra tinkamai operuoti skaičiais. Pirma, Jėzus buvo nukryžiuotas 30 m. po Kristaus Jeruzalėje. O 64 metais Romoje (po 34 metų) jau ir pats imperatorius žino apie šią naują, paslaptingą, ir romėnams visiškai nesuprantamą religiją. Tai, kad atpirkimo ožiais buvo pasirinkti ne kas kitas o krikščionys, rodo, kad jie buvo gana žymus tuometiniame pasaulyje ir, kad buvo nemėgstami. Per 34 metus nedidelė žydiška sekta taip išplito, kad tapo viešu susidomėjimo ir skandalo objektu. Priminsiu, kad tais laikais informacija keliaudavo kur kas lėčiau nei dabar, taigi matome, kad krikščionybės plitimas buvo stulbinamai efektyvus bei greitas.

Taigi, sekantys mūsų uždaviniai yra: aptarti, kodėl krikščionybė plito taip greitai, aptarti, kaip krikščionys sugebėjo užsitraukti imperatorių bei visuomenės nemalonę?

5. Krikščionybės sėkmės paslaptis

Paradoksas, tačiau to meto Romos imperijos moralinės vertybės buvo labai panašios į šių dienų Vakarų vertybes. Tai buvo materialinė padėtis, visuomeninė padėtis, valdžia, hedonistiniai polinkiai. Visi žinome posakį „Duonos ir žaidimų“ – tai išreiškė esminį Romos visuomenės moto.

Krikščionybė labai skyrėsi nuo tuo metu vyravusių pagoniškų religijų bei kultų. Ji teigia esantį vieną tikrą Dievą, garantuoja gyvenimą po mirties bei neigia žemiškos gerovės įtaką pomirtiniam gyvenimui.

Pirmiausia krikščionybė pasirodė patraukli tiems, kam žemiškos vertybės buvo sunkiai prieinamos. Tai kančios religijas, teigianti, kad viskas, kas geriausia, mūsų laukia po mirties. Tuo ji buvo patraukli neturtingiems piliečiams, vergams, moterims. Mintis, kad po mirties stosime prieš Dievą lygūs, nesvarbu ar buvai vergas, ar centurionas, buvo puiki paguoda pasaulio varguoliams. Taip pat krikščioniškas mokymas skelbė, kad iš esmės nėra skirtumo tarp vyro ir moters, Dievas myli vienodai visus. Patriarchalinėje Romos visuomenėje moterys nebuvo pilietės, negalėjo užimti jokių svarbių pareigų, tuo tarpu būdamos krikščionės jos galėjo dalyvauti primityviose senovinėse Mišiose, galėjo skleisti Dievo žodį, galėjo tapti pilnaverte visuomenės dalimi (kaip rodo istorija, viduramžiais viso to nebeliko).

Taip pat dauguma kultų reikalavo mokėti narystės mokestį, ar aukoti reguliarias aukas šventykloms. Krikščionių šventykloms nereikėjo mokėti jokių mokesčių, pirmosios krikščionių bendruomenės priešingai buvo labai labdaringos organizacijos, menkus savo turtus atiduodančios vargšams. Krikščionybė materializmo, žmonių susvetimėjimo, išnaudojimo laikais siūlo kažką panašaus į pirmykštį socialinio draudimo modelį. Susirgus broliui krikščioniui, kiti broliai rūpinasi jo šeima, stengiasi jam padėti. Tai nebuvo kažkokia nauja idėja, tačiau krikščionių bendruomeniškumas buvo patrauklus ir skatino jungtis naujus narius.

Vėlesniais šimtmečiais užėjus maro epidemijoms, krikščionys uoliai rūpinosi ligoniais, net jei jie nebuvo krikščionys. Krikščionybė siūlė paguodą siaučiant negandoms, o paguodos ir saugumo reikėjo ir praeities, ir šiandienos žmogui.

Krikščioniškas Dievas yra vienintelis, ir nėra kitų Dievų – šis teiginys neleido kilti abejonei pirmojo amžiaus žmogaus širdyje, kad jis pasirinko neteisingą religiją. Krikščioniškas mokymas labai skyrėsi nuo pagoniškų, ir tai jį darė išskirtiniu ir kartu patraukliu.

Grįžtant prie anksčiau iškelto klausimo, kaip krikščionybei pavyko taip išplisti per 34 metus, reikia prisiminti apaštalus ir Romos imperijos kelių sistemą. Apaštalai daug keliavo, o puikiai išvystyta to meto kelių sistema, darė tas keliones greitas ir veiksmingas, nes keliai jungė miestus, jais ėjo prekybos karavanai, taigi žinia apie naują tikėjimo netruko išplisti.

6. Kodėl krikščionys buvo persekioti?

Praeitame skirsnyje išvardijame visus krikščionybės patrauklumo aspektus, tačiau daugeliui gyventojų naujasis tikėjimas atrodė nepriimtinas.

Kaip jau minėjau, romėnai labai brangino senąsias tradicijas bei gerbė savo protėvius. Dauguma romėnų krikščionybę laikė dar viena šlykščia ir nesuprantama sekta, atėjusia iš Rytų. Romėnai kreivai žiūrėjo į svetimus papročius, ir nepaisant to, kad valdžia taikė tolerantišką integracinę politiką, dauguma gyventojų buvo ksenofobiški.

Iš naujai užkariautų provincijų į Romą iš tiesų atėjo daugybė makabriškų kultų, ir jie suburdavo nemažai pasekėjų. Pavyzdžiui, Bakcho kultas propagavo besaikį gėrimą bei smurtą, o Magna-mater kultui vadovavo šventikai, turėję patys save iškastruoti, taigi eventualiai šie kultai buvo uždrausti. Romėnų požiūris į kultūrą iš tiesų buvo panašus į šiandieninį mūsiškį požiūrį, taigi, minėti kultai mums taip kelia pasibjaurėjimą kaip ir romėnams.

Romėnai gerai nesuprato nei Judaizmo, nei Krikščionybės, o pačioje krikščioniškos eros aušroje dauguma imperijos gyventojų net nelabai suprato skirtumo tarp šių tikėjimų. Žydai laikyti arogantiškais žmonėmis su arogantišku dievu. Kodėl jų dievas pasirinkęs vieną tautą ir ją išaukštinęs? Kodėl jų dievas nesirūpino romėnais? Be kita ko, žydai 67 metais sukilo prieš Imperiją, sukilimo metu pasirodė kaip nenuilstantys fanatikai, pasiryžtantys verčiau mirti, nei pasiduoti, nuo to laiko viešoji nuomonė apie žydus imperijoje tapo prasta, ir šis šešėlis nepelnytai krito ir ant krikščionių.

Krikščionybė neretai traktuota kaip kanibalistinė religija. Krikščionys valgo savo dievo kūną ir geria jo kraują, taigi, jei jie taip elgiasi su savo dievu, kur garantija, kad jie taip nepasielgs su savo kaimynu? Mes žinome, kas iš tiesų vyksta per šventų Mišių apeigas, tačiau informacijos stoka ir gandai klaidino romėnus. Lygiai taip pat, kaip dabar mes vaikomės sensacijų, romėnai buvo imlūs įvairiems menkai pagrįstiems gandams. Tai atskleidžia poeto Juvenalio raštai, o ypač Svetonijaus pasakojimai bei biografijos – vargu ar kas iš šiandienos žurnalistų sugebėtų labiau išdirbti į šuns dienas nevykėlius politikus, nei Svetonijus. Svetonijus dažnai linko perdėti ir tai atspindi tų laikų madą – sensacija yra svarbiau už tiesą.

Kaip jau minėjau, krikščionys nebuvo persekioti nuolatinai, dažniausiai valdžia juos prisimindavo, kai reikėdavo surasti kaltus. Taip nutiko per Romos gaisrą, taip nutiko ir per antrajame ir trečiajame šimtmetyje užplūdusias maro epidemijas. Galų gale, trečiajame šimtmetyje Bažnyčia jau buvo pakankamai stipri ir disponavo tam tikru kiekiu turto, taigi trečiojo amžiaus imperatorius paskelbti krikščionis už įstatymo ribų neretai masino ir poreikis papildyti skylėtą valstybės iždą.

Dar vienas faktas, nuteikęs romėnus prieš krikščionis buvo tas, kad krikščionys atsisakė nusilenkti imperatoriaus kultui bei valstybiniams dievams. Tai buvo atviras iššūkis; Romos, kaip pasaulyje viešpataujančios jėgos nepripažinimas, galų gale asmeninis imperatoriaus įžeidimas. Neretai areštuotiems krikščionims buvo siūloma atsisakyti tikėjimo, ir išeiti į laisvę nenubaustiems, tačiau retas kuris krikščionis su tuo sutikdavo. Krikščionybė romėnams atrodė tarsi liga.

Natūralu, kad esant tokiam stereotipiniam klimatui, netgi tokios šviesios asmenybės kaip imperatorius filosofas Markas Aurelijus, laikė krikščionis pavojingais elementais.

7. Krikščionybės pergalė

Krikščionių ženklas, kurį pasirinko Konstantinas kaip naują imperijos simbolį. Šį ženklą ir dabar galima surasti bažnyčiose ir ant liturginių drabužių.

Nepaisant visų minėtų aplinkybių, krikščionių gretos stabiliai augo. Trečiajame amžiuje krikščionybė jau nebebuvo vien varguomenės religija – nemažai aukštas pareigybes užimančių žmonių tapo krikščionimis. Reikia paminėti, kad krikščionybė buvo rašto religija, kunigai bei jų padėjėjai juk turėjo mokėti skaityti Bibliją ir rašyti laiškus. Dėl to tarp krikščionių buvo daug raštingų žmonių, o raštingi žmonės buvo reikalingi Imperijos administracijai. Taigi, natūralu, kad krikščionybė prasiskverbė į elitą, kas sušvelnino persekiojimus ir po truputį keitė požiūrį į šią religiją.

Trečiajame amžiuje imperija buvo plačios apimties, tačiau ją krėtė vidinės ir išorinės problemos. Imperatoriai ieškojo būdo kaip atgaivinti senovinę vienybės dvasią. Vieniems išganymas atrodė krikščionių nušlavimas nuo žemės paviršiaus ir senųjų dievų garbinimas. Kiti bandė įvesti naują vienatinę religiją, pvz. Sol Invictus, nenugalimosios saulės kultą. Sol Invictus tikėjimas nebuvo įvestas, tačiau saulės dievybės elementais vėliau persismelkė krikščionybė.

Ketvirtojo amžiaus pradžioje Konstantinas suteikė krikščionybei laisvę, o prieš mirtį netgi pats apsikrikštijo. Kad ir ką sakytų krikščionys tada ir šiandien, tai buvo gerai apskaičiuotas politinis manevras. Krikščionys buvo raštingi, vieningi, bei turėjo viltį, tikėjimą, stiprią dvasią – savybes, kurių trūko daugeliui to meto suirutes kenčiančios imperijos žmonių. Konstantinas Nikėjos susirinkime privertė krikščionių vyskupus susitarti dėl esminių tikėjimo tiesų, taigi Konstantinas suteikė Bažnyčiai galią, pripažinimą, bei pavidalą, kurį matome iki šių dienų.

8. Žmogaus valstybė prieš Dievo valstybę

Kadras iš k/f “Agora“

Romoje krikščionybė tapo valstybine religija, tačiau naujasis dievas neapsaugojo nuo barbarų 410 metais nusiaubusių Romą. Kur ta naujojo dievo galia, klausė romėnai? Jiems atsakė šventas Augustinas, savo kūriniu „Dievo valstybė“. Šv. Augustinas teigia, kad visa, kas Žemėje yra nesvarbu, o svarbu, tai, kas mūsų laukia po mirties. Žmogaus šiame gyvenime sukurtos valstybės yra pasmerktos žlugti, nes tokia žmogaus ir jo kūrinių prigimtis, tuo tarpu Dievo valstybė, į kurią pateksime po mirties yra amžina, todėl pirma turėtume tarnauti Dievo, o ne žmogaus valstybei. Tai buvo naujas filosofinis posūkis. Augustinas vienas iš nedaugelio mokytų žmonių, gerai suvokusių tiek pagonišką, tiek krikščionišką kultūrą, ir jas gerai sintetinęs. Vis dėlto, šv. Augustino mokymas ilgai nesulaukė įpėdinių, tik po aštuonių šimtų metų Tomas Akvinietis pratęsė šią filosofinę plėtotę.

9. Krikščioniškos kultūros santykis su pagoniškąja

Pirmųjų krikščionių bažnyčia. Shutterstock nuotrauka

Paradoksalu, tačiau labai greitai buvę persekiotieji tavo uoliais persekiotojais viso to, kas sena, pagoniška, neatitinka krikščioniškų standartų. Tarp savęs įvairios krikščioniškos sektos bei kultai taip pat nebuvo vieningi ir neretai nesutarimus spręsdavo riaušėmis. Krikščionys pasiekė, kad būtų uždraustos olimpinės žaidynės, kaip pagoniškos kultūros dalis, taip pat uždaryta Platono akademija. Krikščioniško ir senojo pasaulio kolizija ypač gerai atskleidžiama filme „Agora“, kur matome kaip pagoniškos bei krikščioniškos grupuotės kovoja dėl įtakos Aleksandrijoje. Liūdna, bet meilės ir pasiaukojimo religija greitai tapo smurto, trumparegiškumo bei fanatizmo deriniu. Krikščionių atsisakymas nuo senosios pagoniškos kultūros darė juos stiprius persekiojimo amžiais, tačiau vėliau krikščioniškas mąstymas nuvedė į viduramžius, pilnus prietarų, iškreipto pasaulio suvokimo, ir vėžliško techninio ir socialinio progreso. Sunku pasakyti, ar mokslo ir meno regresą lėmė sugriuvusi imperija, ar krikščionybė. Viena vertus, krikščionys buvo pradininkai socialinės apsaugos, mokyklų, ligoninių, kita vertus jie atmetė visą gamtinę filosofiją ir dėl to mokslo bei meno progresas sustojo. Įdomu, kodėl prireikė tūkstančio metų, kad pagoniškoji ir krikščioniškoji kultūros galutinai susilydytų ir taptų vienodai reikšmingomis bei pripažintomis?

10. Krikščionybės evoliucija

Krikščionys nepakentė jokios konkuruojančios religijos, todėl krikščionybės plėtra tapo keistai panaši į Romos imperijos pirmykštę plėtrą. Kaip imperinė valdžia inkorporuodavo svetimas kultūras į bendrą sistemą, taip ir didžioji religija įgavo  įvairių kitų religijų elementų. Buvo manoma, kad Kristaus gimimo data yra kovo 28 ar balandžio 7, tačiau norint integruoti saulės garbintojus į krikščionybę, buvo pasirinkta Saulėgrįžos data. Taip pat pagoniškuose tikėjimuose gausu apraiškų, kaip dievą pagimdo nekalta mergelė. Taip atsitinka ir krikščionybėje. Yra ir daug daugiau pavyzdžių, tačiau tik noriu parodyti, kame dar buvo krikščionybės sėkmės paslaptis. Tai buvo nauja, lanksti religija, kuriai buvo lemta turėti milijonus išpažinėjų.

Ilgainiui Bažnyčia tapo svaria jėga, lemiančia pasaulio tvarką, dvasinė valdžia buvo už pasaulietinę valdžią. Būtent taip transformavosi Romos galia ir tai nėra viso labo žaidimas žodžiais. Ketvirtajame ir penktajame amžiuje į aukštąsias dvasininkijos sferas įsilieja Romos patricijų šeimos. Jų atstovai tampa vyskupais ir popiežiais. Matome, kaip imperija ir religija, kariavusios tarp savęs vėliau susiliejo į vieną naują darinį, kuris tapo fenomenu, šiandien vadinamu Vakarų kultūra.

11. Dvidešimt pirmojo amžiaus Vakarų kultūra

Kyla klausimas, kurias vertybes iš minėtos dichotomijos labiau linkę pripažinti dvidešimt pirmojo amžiaus Vakarų kultūros žmonės? Ar mes labiau panašūs savo pasaulėjauta į materialistus ir hedonistus romėnus, ar į altruistiškus senuosius krikščionis? Oficialiai dauguma mūsų yra krikščionys, tačiau šiuo atveju kalbu apie dvasinę būseną, ar tikrai kiekvieną dieną elgiamės krikščioniškai?. Kas mums svarbiau? Šis ar pomirtinis gyvenimas? Ar esame linkę šmeižti savo artimą, ar jam padėti bėdoje? Ką esame pasirengę padaryti dėl valdžios? Ar ruošiame savo sielas išganymui? Kuo labiau pasitikime: žmogaus ar Dievo valstybe?

Mano manymu, didžioji Vakarų visuomenės dalis šiuo metu panėši į Senovės Romėnus. Vakaruose į pirmą eilę stoja karjera, materialinė padėtis. „Laisvės“ amžiuje dažnas duoda valią kūniškiems malonumams (ką neigia krikščionybė) bei girtavimui. Mūsų kultūra išgyvena tam tikrą dvasingumo sumažėjimą, ir oficialioji religija mūsų nebepaguodžia. Taip pat labai domimės įvairiais naujais kultais, tačiau lygiai taip greitai jais ir nusiviliame. Jau atėjo postpostmodernizmo era ir nebežinome, kur eiti toliau. Tai kelia dvasinį nerimą. Kur atves ši situacija, belieka tik spėlioti.

12. Išvados

1. Vakarų kultūra yra antikinės ir krikščioniškosios kultūrų lydinys. Europoje vyrauja krikščioniška pasaulėjauta, tačiau dabartinio mokslo ir meno šaknys glūdi Antikinėje kultūroje.
2. Žmogiškas noras priklausyti bendruomenei yra modernios religijos varomoji jėga. Krikščionybės stiprybės paslaptis – stipri bendruomenė. Žmogui būdingas noras priklausyti tam tikrai grupei, taigi, pasidaro svarbiau, ne koks yra Dievas ir kaip jis „veikia“, tačiau ką darome mes, kaip bendruomenė. Iškyla Bažnyčios kaip organizacijos statusas.
3. Tikslas stiprinti bendruomenę pateisina visas priemones. Pirmykštei krikščionybei būdingas aklas fanatizmas. Pagonys jėga buvo verčiami išsižadėti senųjų dievų, senosios pasaulėžiūros ir apsikrikštyti.
4. Religijos ir kultūros yra linkę į konvergenciją. Krikščionybė surinko daug elementų iš kitų Senovės religijų. Visos religijos dalinasi nemažai bendrų elementų, tačiau nuo to nenukenčia jų vertė.
5. Europa turi polinkį į religinę, ekonominę, kultūrinę, politinę vienybę. Nuo Romos laikų mėginta daug kartų sukurti vėlei vieningą Europą. Romą bandė atgaivinti Bizantija, vėliau Karolis Didysis, buvo įkurta Šventoji Romos imperija, tačiau tai buvo tik šešėliai kadaise egzistavusios galingos ekonominės ir kultūrinės sistemos. Nors politiškai Europos suvienyti nebepavyko, krikščionių Bažnyčia tapo kultūriniu veiksniu, formuojančiu bendrą europietišką savimonę ir kultūrą. Šiuo metu Europos sąjunga kuriama ekonominiu pagrindu, tačiau Europa ima save suvokti ne tik kaip bendrą ekonominę rinką, tačiau ir kaip glaudžių kultūrinių ryšių žemyną, o to pradžia – Roma bei krikščionybė.

13. Šaltiniai

1. Dok. filmas „BBC. Ancient Rome: the Rise and Fall of the Empire“. 5 dalis „Constantine“.
2. Dok. filmas „National Geographic: When Rome Ruled“
3. Dok. filmas BBC „History of Christianity“
4. http://explorethemed.com/christian.asp
5. http://www.bbc.co.uk/history/ancient/romans/christianityromanempire_article_01.shtml
6. http://www.scribd.com/doc/48206437/Augustino-teokratin%C4%97s-valstyb%C4%97s-teorija
7. http://www.pbs.org/wgbh/pages/frontline/shows/religion/why/appeal.html